Mėnesienoje

Nebark manęs, mamyte,

Kad vis žiūriu pro langą, –

Tenai tiktai naktis

Ir mėnuo žiūri akimis,

Kurios neramios, šaltos,

O taip karšta kakta,

Kurią paglosto vėjas

Ir viena akimi pamerkia:

– Ateik, tik mamai nesakyk...

Kaip daužosi širdis

Ir linksta keliai,

Prie slenksčio suklupau

O tu mane pakėlei

Kaip gėlę ant rankų,

Pamiršome abu,

Kad mato žvaigždės,

Sutirpo debesėlis – bučiny...

Po metų gimė saulė.