Kūno kančia
Atstoja dvasios kančią,
Tik netolygu,
Kaip ir kas ją kenčia;
Žaizda sugyja
Ir palieka randai,
Lyg žymė, kad buvai
Ne ten ir ne laiku,
Gal ribą peržengei...
Prasideda gyvenimas,
Kai dar esi supančiotas,
Priklausomas nuo namo,
Daug ko...
Išdidūs žmonės
Nesiduoda mindžiojami,
Bet nelygi kova
Pasibaigia prie slenksčio,
Kai palieki gimtinę
Ir atsakai už daug ką.
Užuodžia net ir šuo,
Kur bėgta šeimininko,
Nes tik nuo jo priklauso,
O žmogui reikia
Daug daugiau,
Deja, ir jis
priklausomas...
Ką pasakyti kenčiančiam?
Pakelk, kas duota,
Kovotoju negimstama.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą