Pokario radinys

Seniai nebėra artimųjų, lieka neužrašyti pasakojimai, dar nepastatytas paminklas. Ką ant jo užrašysiu?

Prie Rubikių ežero brolis ganydamas rado gabalą gintaro. Manė, kad ten – ištisi klodai ir kasė giliau smėlį. Niekas nematė, nes buvo vienas. Kaip pasakojo vėliau Šiaulių kaimo žmonės, gaspadorius, vakare nesulaukęs pargenant gyvulių, nuėjo ir atkasė. Buvo be gyvybės ženklų. Kažkaip atkratė ir atsigavo. Niekas nenuvežė pas gydytoją, tik tėvelis, nuėjo lankyti ir pamatė sūnų ant suolo nakvojantį, parsivedė namo. Ilgokai nekalbėjo, nepasakojo, kas atsitiko.

Duonos trūko, kad šeima pasidalintų, nors po riekę, iš mamos iškepto už ganiavą gauto maišo. Tarnavo visi, kurie jau galėjo ką užsidirbti. Ne ką turėjo ir gaspadoriai, nes buvo užkraunami mokesčiais, kurių nepajėgė atiduoti.

Tėvai irgi ilgokai nestojo į kolūkį, manė, kad viskas laikina ir patys pradės kurtis, nes buvo pratę gyventi tik iš savo darbo.

Mama rankoje vis palaikydavo gintarą, bet niekam nepardavė. O kas jį būtų pirkęs?

Negrįžo ir brolio sveikata, jam sapnuodavosi smėlio dykumos, kad eina kažkur ir eina...

Paskui brolis pradėjo dainuoti. Ne visada pataikydavo, bet dainavo. Nepadarė iš to gabalo nieko: gintaro karolių, net žiedo, kurį būtų padovanojęs mergelei...

Kol buvome visa šeima drauge, gintaras gulėjo skrynios dugne, po moterų išaustomis drobėmis, milo rietimais. Mama sakydavo, kad šis apsaugo nuo kandžių. Didelė bėda kandys, bet dar didesnė – karas.

Rasdavo šovinių, numušto lėktuvo detalių, net sviedinį parsitempė. Oi, galėjo atsitikti dar baisiau.

Vėliau šeima išsiskirstė kas sau, surado savo likimus, bet ne visi. Gintaras atiteko man, kai brolis apsigyveno pas mane jau visai be sveikatos.

Pasidariau iš jo pakabuką, bet nešlifuotas, koks ten ir papuošalas.

Paieškojau dabar, nes pamaniau, kad į brolio paminklą įdėsiu. Nerandu...

– Taip nuo Dievo, – pasakytų mama, bet ji seniai ten pat guli.

Rastu gintaru nieko nepapuoši...

Nesaugomi sodai

  Elmiškių kaimas garsėjo sodais. Netoli mūsų stūksojo Giedrių sodyba - tuščiais langais. Juos vieną naktį išvežė į Sibirą ir grįžo jau ne visi po daugelio metų. Neišsaugojo svetima žemė senolių...

Atbėgo tą atmintiną tremties vakarą išsigandusi kaimynė ir pasakė:

-Veža, bėk , Povilai, gal galėsi kuo padėti. Tavo vaikai maži, tu biednas, gal tavęs nelies.

Tėvelis išbėgo tekinas, nes kai mes atsikėlėme į šį kaimą, neturėjome kur gyventi, o jie geri buvo žmonės, priglaudė, kol tėtis per vasarą susilipdė sau molinę trobelę. Kai visi išeidavo į darbą, senoji,- sakydavo vėliau mama,- padėdavo mane saugoti, kad į kūdrą neįgriūčiau. O aš ir jų vardų neprisimenu dabar, neišsaugojau atminties...

  Sodo dar neturėjome. Tėtis iš pakrūmių kasė laukines obelaites, kriaušaites ir skiepijo iš kaimynų sodų skiepais. Todėl visi to išmokome, tapo lyg savi ir kaimynai. Kai kuo nors pasidalini, visam laikui tampi savas.

 Neprisimenu, kaip jis sugrįžo, bet paskui irgi nedaug kalbėjo.

-Niekam, vaikai, neprasitarkite, kas čia darosi - tokie laikai.

Daug metų tylėjau, saugojau save ir savo šeimą.

  Ir dabar, kai išgirstu panašiai sakant, nukrečia šiurpas, nes liko jų sodas. Niekas netręšė, nevarpė pavasarį, bet jos pačios kabinosi į gyvenimą savo šaknimis. Tėtis prie tos sodybos vasarą turėjo surentęs palapinę nuo lietaus ir saulės,- ganė arklius. Tik dabar pagalvojau ir supratau, kodėl jis neidavo į Giedrių namą. Šventvagiška būtų peržengti nelaimingų žmonių slenkstį, o ir persekiojo tos nakties vaizdas. Obuolių net mes, vaikai, nelietėme. Taip ir nukrisdavo vieni, be savo žmogaus. Saugodavome ir arklius nuo sodo. Kai pakeisdavau rytais tėtį, jis vis primindavo:

-Tik neleisk prie obelų, trinsis, šakas nulaužys...

  Kas dabar joms ir beliko - saugoti savo šakas. Obuolių vis tiek niekas nevalgys.

  Sode šeimininkavo varna ir šarkos. Jų lizdas buvo aukštame berže sukrautas, niekaip negalėtų pasiekti net mano broliai, nes kamienas slidus, be šakų iš pažemės. Varna irgi tupėdavo netoli obelyje ir tarsi saugojo šarkų lizdą. Visi turi kažką saugoti, mylėti savo kaimynus. Tokį pakeldavo triukšmą, kai koks arklys norėdavo į pavėsį po obelimi nubėgti. Nepavyčiau ir labai norėdama, nes pasispardo, net su garsu, kurio nesakysiu, pakėlęs uodegą lėkdavo. O varna - tik:“Kar kar“...Arklys apsisuka ir šuoliais atgal prie visų. „Saugok savo būrį“,-tarsi mokė varna. Tik kodėl ji gyveno viena? Gal ir jos šeimą ištiko kokia nelaimė, o ji dabar saugo kitus?

  Žiūriu dabar į senas obelis, apleistą sodą Šeškinėje ir fotografuoju jų dreves, suklypusias šakas. Jos primena mano sodžiaus žmones.

Šerkšnas

-Ir ilgumas tos žiemos,- vis atsidusdavo mama, kai rytais kurdavo krosnį.

Garsiai sakydavo, kad atsibustų ir šeima, eitų į tvartą gyvulių šerti, melžti karvę.

Atsiveria trobos durys ir įbėga seserys - Elenutė ir Verutė. Abiejų plaukai apšerkšniję, nes miegodavo priemenėje, kuri buvo supinta iš žagarų ir aplipdyta iš abiejų pusių moliu. Troboje vietos buvo tiek, kad visi pasieniai – vien lovos. Ant krosnies tilpdavome mažieji. Keliamės visi.

Praustis nėra kaip, bus šalta į lauką išeiti. Reikia bėgti ir mums į pakrūmę pirmam reikalui. Dar tik brėkšta, o medžių šakos spindi : iš vienos pusės rausva, iš kitos visai balta. Pakeli galvą, o dar mėnuo krašteliu šviečia, prie jo blausios kelios žvaigždės.

Nėra kada žiopsoti, šaltis lyg varlė už nugaros lenda. Bėgu į priemenę. Ten, kur seserų lova, pro nesandarių trobos durų plyšį driekiasi spindulys ir dažo šerkšną - visai taip pat, kaip lauke medžių šakas.

Žiūriu ir negaliu atsižiūrėti. Net pagalvoju, kodėl man vis kloja ant krosnies, galėčiau matyti šerkšną visą naktį, jeigu gulėčiau su seserimis.

Žiemai suvažiuodavo visi į savo tėvų trobą, nors ir mažytę, molinę, bet tėvų ir vaikų lipdytą. Kregždės galėtų pavydėti, bet ir jos pavasarį čia prilipdys savo namelius. Ne po vieną, bet net vienas prie kito taip arti, kad šonai liečiasi. Tokios tos gausingos šeimos, tokie amžių papročiai.

-Žiema yra žiema,-kaip ir visos,-kalba tėtis. Jis jau apsivilkęs savo rankomis pasiūtus kailinius ir eina pro duris. Garuoja iš burnos ir ūsai man bežiūrint šerkšnija.

-Ko čia su vienais marškiniais stovi?-paklausė lyg ir subarė užverdamas duris. -Kai apsivilksi, galėsi atbėgti į tvartą.

Kapstausi po sukabintus ant vinies rūbus, bet visi dideli: brolių, mamos. O jie prie krosnies malkas rūšiuoja. Ir žagarai apšerkšniję per naktį : nuo ugnies spragsi šlapi ir kibirkščiuoja.

Atsisuku į langelį, o ten - dyvų dyvai. Tokios tulpės, kad ir močiutės austose drobėse nemačiau. O taip dažnai atidarau mamos kraitinę skrynią ir vis braukiu per drobę: rankšluosčiai viršuje sudėti, paklodės giliau, o kas apačioje, dar net nežinau.

Trinktelėjo durys. Grįžo iš tvarto tėtis. Kailinių apykaklė-vienas šerkšnas. Antakiai balti, ūsai balti.

Taip ir nespėjau su juo gyvulių aplankyti, kur jau yra mažų ėriukų, triušiai - balti ir margi.

„Negi ir jie apšerkšniję?“-toptelėjo į galvą mintis.

-Kiek šerkšno visur,-lyg džiaugėsi ar stebėjosi tėtė.

Į trobą įvirto su garų kamuoliu ir seserys. Subildėjo kibirai, nuo kurių byrėjo šerkšnas.

 Kai nusiaudavo veltinius, kojas aptraukdavo šerkšnas, troba pernakt atšalusi, vanduo kibire tik puodeliu pramuštas.

  Senatvėje prižiūrėjau seseris. Verutės kojų nagai buvo stori, žirklės nekirpdavo. Pamirkydavau skudurėlį, palaikydavau, tada aštriu peiliuku pjaustydavau po gabalėlį. Jos akyse mačiau gerumo ir dėkingumo ašaras. Blakstienos buvo balkšvos, kaip tada nuo šerkšno.

- Tu nežinai, kai eidavau į fermą,- tolokas kelias. Pusnys - nė šuns bėgta. Prilenda sniego, tvarte išpurtau, o taip užgelia pirštus, kad nėra kur dėtis. Grįžtant namo vėl tas pats. Nušalo ne kartą, taip ir neatitryniau.

  Daug metų praėjo, o vis einu į lauką žiūrėti šerkšno...

Kalėdos

Visada tėvai prieš Kalėdas kūrendavo pirtį. Krūme prie Strėlupio visada buvo kelmų. Išvirtę medžiai dūlėjo pamažu ir priminė senutę Dičių sodyboje. Ten tėtis šėrė arklius ir mane nusivesdavo.

Kiek prisimenu, ji vis verpė ir verpė. Kai pakojis susitepdavo, paimdavo šilto vandens puodelį nuo krosnies, drobinį skudurėlį ir taip nušveisdavo, kad net stalas prasčiau atrodė.

-Ką ant stalo tiesi, jeigu neverpsi,-pamačiusi mano žvilgsnį paaiškino senolė.

Tada gerai nesupratau jos žodžių. Nejaugi ratelis brangesnis? Abu mediniai, pagražinti, kojelės riestos.

Mūsų troboje tokių nebuvo. Tėtis viską darė pats, be ypatingų įrankių : suolas, stalas buvo tik nuobliuoti, paskui švitriniu popieriumi nutrinti. Turėjo ir mama drobės, bet saugojo: reikėjo paklodžių, o staltiesę užtiesdavo tik per Kalėdas.

Jau ir vakaras. Tėtė užsidegė žibalinę lempą su gobtuvu, pasiėmė kirvį ir išėjo pro duris.

Nusiritau nuo suolo ir apsiaviau sesers veltiniais. Mama toliau verpė, tik man šyptelėjo:

-Be tavęs ir pirtis nebus pakurta.

Tegu mama verpia. Ji priminė man kaimynę, nors buvo gerokai jaunesnė.

Pirtis irgi buvo kaimynų, tik iš kitos pusės. Perėjome per upelį, o ten ir paversmis, kur vėgėles gaudydavome. Ir dabar kartais jas sapnuoju, kaip cypteli sugautos, sprūsta iš rankų. Neprisimenu jų skonio. Gal ir gerai, nes dabar sapnuočiau, kaip ir kitus, jau seniai matytus...

-Gal pasitrauk, dabar kelmą skaldysiu,- tyliai pasakė tėtis.

Ir dabar man kelmai yra vis gyvi,-kaip ir viskas prie upelio, net ir žiemą.

-Pykšt, pykšt,- kalba kirvis, o kelmas nepasiduoda. Jaučia, kad tai jo paskutinis vakaras...

Pirties krosnis – atviras židinys, nereikia taikyti, kad tilptų šaknys. O jo giminė plati, daug alksnių dar liko miškelyje. Mūsų irgi daug. Kaimynai Meldaikiai visada drauge prausdavosi.

Pirma išsiprausia vyrai, po to eina moterys. Mama visada ant galvos užsivoždavo kibirą, jai ir vėliau atėjus atrodė per karšta. Gal ir aš nuo tų laikų nemėgstu pirties , tuojau garai užima nosį ir skubinu į prieangį, bet laukiu seserų. Jos užmerkia nešvarius rūbus, kad kitą rytą išskalbtų ir padžiautų ant tvoros.

Pareidavome vėlai,- jau žibėjo žvaigždės, mėnuo švietė ir net lempos nereikėjo. Meldaikienė pasuka į kalniuką, namų link, palinkime Šventų Kalėdų.

Ir ji jau sena.

-Galudienė,-prasitardavo mama.

Kaip tas kelmas, toptelėjo į galvą mintis ir dabar, kai mačiau sulinkusią ir šešėlyje paskęstančią nugarą.

Kūčioms viskas paruošta. Tėtis, kol mes buvome pirtyje, pripešė šviežio šieno. Kvapas pasklido po visą molinę trobą. Ant stalo gražiai ir lygiai padraikė šieną. Ir vėl man prieš akis arklių ėdžios Dičių tvarte. Užtiesė staltiesę, viduryje stalo pastatė dubenį su saldintu vandeniu ir sumerktais kalėdaičiais. Mažesniame virintų kviečių irgi saldžiame vandenyje. Medinėje pailgoje lėkštėje,-irgi tėtės išdrožtoje,- silkė. Būdavo žirnių, šutintų pupų. O ant eglutės kabojo obuoliai. Tėtė juos išlaikydavo šiauduose.

Po maldos lauždavome kalėdaitį, kurį dažniausiai iš Debeikių parnešdavo mano sutvirtinimo sakramento krikšto mama Levutė Pavilonytė.

Kai kada ir jie su broliu Jurgiu ateidavo kūčių, tada stalas būdavo ir su dideliu pyragu, dar saldainių mums, mažiesiems.

Kalėdos ar kitos šventės, bet nėra kada ilgai švęsti. Reikia gyvulius šerti. Tėtis išėjo pas kaimynus arklių liuobti ir grįžo kaip ne savas.

-Kaimynės nebėra. Viskas gražiai sudėta, ratelis pastatytas ir nebėra...

-Žmogus, kaip tas kelmas,- pratarė mama ir pasižiūrėjo į krosnį.

-Kalėdos,-pratarė sesuo Verutė .