Kurapkos

Maža paukštelė

Triūsia po namus

Ir sunešė lizdelį,

Kiekvieną šapą apžiūrėjo,

O jie – pernykščiai,

Nuo lūžusių šakų

Ir kritę jau į žemę,

Kur išdraikė vėjas.

Tarp smilgų gan aukštų

Kaišinėlius padėjo

Ir išsirito taip maži,

Kaip duonos trupinėliai.

Sušilo ir pakilo,

Ant savo kojų pasikėlė,

Pro šalį skrisdamas kranklys

Jau vieną pastebėjo

Ir nepagailėjo...

Kitas pasislėpė būry

Ir bėgo, bėgo,

Bet sakalo taikli akis

Dar vieną pervėrė

Tarsi žaibu:

– Kur tu, sūnau skrendi,

Be plunksnų ir sparnų prieš vėją?

Oi, šauksmas nepadėjo...

Ketvirtas džiaugėsi ryte,

Paskui mamą skubėjo,

Bet čia, už krūmų,

Laukė lapė, širdelė sudrebėjo...

Tokia trumpa ta vasara

Ir naktys jau ilgėja,

Nuskuto dirvonus ruduo

Ir pulkas sumažėjo...

Pasipuošė tėvai

Krūtines laimės pasagėlėmis,

Bet sniegas baltas jų pėdas atvėrė.

Pakyla, nusileidžia

Vis mažiau, kaskart mažiau,

O pilkos plunksnos byra

Net nuo šalto vėjo.

Beliko kelios kurapkėlės.