Padėk man

Iš kur gauna žmogus jėgų

Gyvenimą gyventi,

Iš kur saulutė teka,

Ką ji pamato žemėje,

Kai motinos diena

Jau tapo visų šventė?

Kur ta gyvybės atsvara,

Kai supa mintys,

Kad bus pasaulio pabaiga

Ir visi galės prisikelti?

Meilė – dvasia,

Kuri ir įkvėpė kūne

Savo buveinę

Ir tęsia giminę,

Palieka po savęs

Ir motinystės šventę.

Ar mato dukros, sūnūs,

Kai motina priklaupia,

Ryte tik už juos meldžiasi,

Kad jie užaugę

Negandas aplenktų,

Kaip sūrią ašarą,

Kurią kas dieną braukia,

Kai vaikų keliai kruvini,

Tada nusvyra rankos;

Sugyja žaizdos ir aplanko džiaugsmas.

Niekas neatperka

Ir ašaros vienos,

Kada vaikų nesiekia akys,

Debesys užslenka...

Sūnau,

Paduok man baltą gėlę,

Įpinsiu ją į savo maldą.

Gyvybė – šventė.