Vasario polaidis

Pavasaris toli;

Kiekvienas saulės mirksnis

Padovanoja šviesą,

O šilumos labai mažai.

Dar taip toli toli

Gerumo dvelksmas,

Gyvuoja šalčio gūsiai,

Bet nerašysiu apie juos.

Tegu Paukščių Taku

Varnėnai grįžta,

Pirmieji vyturiai - vėl į laukus,

O pabaliai nuo jų giesmės ištikšta

Ir pempės susuka

Net iš pernykščio šiaudo,

Be jokio pagrindo lizdus.

Kodėl nepasimokau vis iš jų...

Oi, man pavasaris -

Tai polaidis, sraunus vanduo,

Vėl naujos vagos

Išsiliejusių upelių,

Žibučių akys ant kalnelių,

O slėnyje karklai, karkleliai,

Gyvybės džiugesys miškų.