Daug saulės šilumos
Nueina veltui,
Kur nėra žalumos
Nėra lietaus...
Nėra žmogaus,
Kuris jau nenorėtų juoktis,
Nemokėtų nuoširdžiai
Prie kito prisiglaudęs
Ir kai kada paverkti,
Sukrautų aukurą
Net iš žalių šakelių
Palaimintosios mirtos
Ne tiktai sau ,
Bet ir kitiems.
Erškėtrožių vainiką
Ant galvos nešiotų
Tik nemirtingas, jaunas,
O žodis nenusvertų
Žilos galvos seniems...
Todėl ir šviečia
Šventųjų paveikslai,
Kad jie yra su saule
Ir vargšams, nelaimingiems,
Dažnai nuskriaustiems...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą