Kokios išdidžios,
Gražios baltos gulbės;
Jos užaugina ir tokius vaikus,
O jie pilki ilgai dar būna,
Bet turi jau sparnus
Ir skrenda, skrenda
Paskui savo tėvus,
Pavasarį visi sugrįžta
Į gimtus namus.
Tėvai vėl į lizdus,
O jų vaikams
Prasideda jaunystė -
Išsirenka poras
Ir tik po metų
Patys lizdą suks...
Taip visiems gera būtų,
Jeigu visą gyvenimą
Mylėtume vieni kitus
Ir nežinotume nelaimių,-
Kaip tos baltos gulbės,-
Augintume savo vaikus...
Viena palikusi ir gulbė
Iki mirties našlauja
Ir su kitu vaikų nebus.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą