Samanos

Žiūriu į samanas -

Jų visur pilna

Ant žalių medžių,

Pilkų akmenų;

Jos savo kūnu

Kitus šildo,-

Kaip mylimo delnai

Prie moters veido,

Kaip motinos širdis,

Prie savo vaikų.

O senas medis

Dar labiau turtingas,

Prie juodos žemės

Besiglaudžiantis akmuo

Tarytum tiek laimingi,

Kaip ir seneliai,

Turintys kapas vaikų.

Ir paukščiai peri ne po vieną,

O išaugina, išmaitina

Samanų lizde kelis,-

Gyvenimas nepaprastai galingas,

Kai samanos dar šildo

Savo gajumu visus.

Dabar tik pabraukiau

Per savo veidą:

Galbūt nauja raukšlė –

Tai žalia samana?..

Ji ant akmens man bus?