Saulė – sesuo,
Kol gyvenu čia,
Visų žemėje,
Matau jos plaukus,-
Vasarą pakirptus trupiau,
O žiemą ji susipina kasas
Ir taip ilgi šešėliai
Per baltą sniegą vaikšto.
Kas dieną -
Vis į rudenį arčiau
Ir basas kojas
Bado usnys aštrios,-
Tarsi gyvenimo delčia
Saulei pasiperša ir nusilenkia.
Kas mūsų žemė
Be aukšto dangaus?
Be saulės, duonos,
Jos vidinės šilumos,
Be meilės amžinos
Žmogus vis būtų alkanas.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą