Piršlybų ir vestuvių metas;
Kaip gali nedrebėti man širdis,
Kai tavo akys kaip dangus,
Kuris prieš saulę švyti,
Nors ir užmerkti norisi akis...
Bijau, kad jis netyčia
Į beribę erdvę nenuvestų,
Paleistų ranką, taip jauku -
Dar vieną rudenį praleisiu
Po raudonuojančiu klevu...
Oi, neprašyk daugiau -
Sunoko jau šermukšniai,
Gudobelės tokios ryškios,-
Kaip tavo bučinys...
Ko reikia mums abiems
Už šitą rudenį labiau?
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą