Greit Vėlinės atvers akis,
Parodys mus visiems -
Gyviems ir mirusiems,
Suklupusiems prie kryžių
Ir prie savojo kryželio...
Nebūna juk dienų be ateities,
Koks varganas atrodytų
Kasdienis lauknešėlis.
Tik prisiliesk prie kelio
Ir žmogaus ranką paimk,
Pasklis rasa ir duonos kvapas,
Sužibės gerumo ašara
Nors trumpai valandėlei.
Jei tokią šilumą kartu
Su manimi ir tu jutai,
Ne veltui prisikėlėme.
Ir visada taip bus -
Net ir po Vėlinių...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą