Kančia

Dažnai kančios žmogus
Kaip narkomanas opiumo
Primygtinai sau nori
Ir kažko vis laukia,
Jeigu gyvenimas nepakiša
Jam po pagalve vakare,
Rytais visus savus burnoja,
Kad jie jo nesupranta,
Nepildo visų jo kaprizų,
O norai būna didesni
Už nuopelnus , deja...
Moterys prisigalvoja meilę
Ir kaltina vyriškį,
Kad tas nesuka galvos
Ir nešnabžda į ausį:
“Myliu, Tu-mano saule“,-
Bet atsakas irgi ne tas...
Tiktai maži vaikai
Nujaučia tikrą kančią,-
Be žodžių tėvo, motinos
Nesantaikos pradžių pradžios.