Aš-Motina,
Manęs Jūs nebijokit -
Mano plaukai iš nendrių
Mūsų mėlynųjų ežerų.
Mano draugai -
Bijūnai prie tvorų
Iš senų sodžių,
Mano mergelės-rūtos,
Berneliai-sodo jovarai;
Jie-be aštrių spyglių...
Aš-tiktai moteris,
Mane mylėkit;
Kriokliai-tai mano lūpos,
Priglauskite savas prie jų
Ir gerkit vandenį ir ūkus,
Apjuoskit mano kaklą -
Tik ne perlais,
Girliandomis, iš dar negludintų
Gelsvųjų gintarų.
Aš-ne drugelis vienadienis,
Jūs mane viliokit
Ir gaudykit į skraistę,
Nelipdykite tiktai
Ir neklijuokit,
Oi, nesmaigstykite smeigtukais
Prie ąžuolo šerdies,
Kur drevėse gyvena aitvarai...
Ten atsisėdę nusijuokite
Ir prisiglauskit
Prie mano širdies karštai.
Aš-graži moteris
Ir koks puikus dar mano stotas,-
Rambyno, Liūdiškių kalnai -
Dvi mano stangrios krūtys,
Iš jų maitinasi mano vaikai.
Dvi mano akys -
Nemunas, Neris,-
Iš jų ir ašara išrieda nelauktai
Ir ritasi per slėnius,
Pagaliau ir ūžtelėja
Į Baltijos bangas liūdnai,
Kai vakaras paskęsta
Kaip į įsčias grūdas,
Kuris išdygsta, spindi gintarais.
Aš-Lietuva,
Kokia aš išdidi,
Manęs nelieskite;
Aš visada tyra mergaitė
Palaidais saulės plaukais...
Ar tokią Tu mane matai?
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą