Saulės atodangos
Taip skaisčios vakarais -
Pro debesis pakyla
Obuolys raudonas;
Nudažo ir namus
Rausva spalva
Ir tokios skraistės
Plakasi virš stogo.
Taip mirga, mainosi
Rudens nugairinta
Retėjanti kas dieną lapija,
Dangus nuleidžia ranką -
Amžinąjį stogą...
Dar nebijau rudens -
Jis mielas ir vienodas.
Atsirėmiau į medį
Ir tada ilgam jaučiu,
Kaip gera ir patogu.
Aš nejaučiu šalnos;
Esu, žemele mylima,
Dar vis tavo globojama.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą