Kai palikau pavasario svajas
Ir išėjau iš vasaros,
Taip suvilnijo rugio varpos;
Jų gelsva spalva
Man priminė staiga
Tavo įdegusias rankas,
Kad nejučia pradėjau verkti...
Kvepėjo duona iškepta,
Žiūrėjo atlaidžiai mama -
Teko akis prieš ją nuleisti.
Taip ji tikėjo manimi
Ir mano meile kaip audra,
Ir amžinybės pančiais...
Nukrito lapas rudenį -
Taip jis anksti pagelto,
Kad vietos sau neberadau
Prie savo namų slenksčio.
Tik nesibark, mamyte,
Aš lekiu...galbūt į pragarą -
Didžiausią kančią.
Prisipažįstu tau – myliu.
Gyvybę atiduočiau
Už žvilgsnį mėlynų akių...
Tu, mama, sukalbėk
Tik už mane rožančių...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą