Ne mano žemė čia,
Ne mano šie laukai -
Čia nėra ąžuolų nei liepų;
Nėra berželių ir guobos kasų,
Kurie primintų Lietuvą.
Aš grįšiu ta pati
Ir tais pačiais keliais,
O takas mano lieka
Tenai, kur debesys,
Atrodo, taip žemai -
Italijos aukšti kalnai
Pro paukščių,
Vis sugrįžtančių sparnais
Į mano Lietuvą.
Dabar ruduo ir aš grįžtu
Ant balto debesėlio;
Vėl mintimis skrendu
Per žydrą mūsų bendrą dangų,-
Tarsi iš vandenų žalių -
Kaip lapo liepos...
Kiek daug man reikia
Žalumos ir mėlio.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą