Kas dieną ateinu
Vis pas Tave ir pas Tave;
Mintis-mano klajonės,
Bet negi žmonės nesupras,
Kokia miela yra svajonė...
Kam teko duoną
Akmeniu užkąsti
Ir atsigerti iš versmės -
Nepaprastos, gilios ,-
Kuri pasiekia
Širdies lygius klonius,
Pabus su manimi šią valandėlę
Ir nenubėgs į tamsą,
Kaip Tu pabėgai kažkada,
Kada man sklido
Iš sielos versmės
Skaudi dejonė...
Visi mes būname dažnai,
Tik vargo žmonės.
O ką sakysi,
Kai ir aš
Pabėgsiu nuo Tavęs,
Kada pražysta nuostabi gėlė -
Mano svajonė?..
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą