Aš atėjau į šį pasaulį
Ne tik eilėraščių rašyti,
Nors nuo mažens apdainavau
Savo kalvas ir upelius,
Bet ir dabar žmonių,
Kuriuos kasdien matau,
Taip noriai aplankau,
Akys dar tebėra nušvitusios.
Tikiu tik gerumu,
Kurio tiek daug,
Kad jį, kaip duonos kepalą,
Gali po trupinį dalytis
Ir bus vis per mažai,-
Kažkas ir to negaus,-
Pakels net ranką-šautuvą
Vienas prieš kitą...
Tada ir darosi baugu,
Kad žmonės gimsta
Ir išeina pagaliau
Neradę kelio,
Nepamatę vienas kito...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą