Atsitiesiau kaip nendrė po audros,
Stovėsiu vėl prieš vėją
Ir tegu plaukus man šukuos,-
Nuo to tik tampa gražesni
Ir tokie purūs, plaikstosi
Man ant pečių, ilgėja...
Pasilenkiau tik prie vandens -
Jis mane girdė ir mylėjo;
Dabar užaugau ir kitiems
Ištiesiu ranką ir pasiūlau
Su manimi išgerti taurę,
Į kurią lietus supylė
Save visą-netgi debesėlį.
Todėl taip nuo mažens
Plonutei nendrei pavydėjau.
Ne pasakoje gyvenau,
Tik pasaka tikėjau.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą