Skiriu Gražinai Landsbergienei
Žmonos vieta -
Prie savo vyro;
Jinai-jo akys,
Rankos, netgi kojos,
Kai eina jis į darbą
Atlapota krūtine,
Kai sėda ir eilėraščio rašyti,
Su sūnumi paskui pameškerioja -
Kokia graži atsiveria versmė,
Vilnijanti gyvenimo banga...
Ir Tu tada šalia.
Tu visada greta,
Kai jam sunku,
Kai siela skęsta meilės ugnyje
Ir jau tada, kai žiemą
Langas apšarmoja...
Tik tokią aš matau Tave.
Apkabinau ir „ačiū“
Pasakiau į ausį,
Kad niekas negirdėtų,
Betgi dabar jau mato, girdi
Ir visa tauta...
Tu-dargi motina
Ir prie žilos galvos
Vis glaudžiasi vaikaičiai -
Tai jau nauja karta...
Bet Tu pažiūri, pataisai,-
Kam kepurėlę, kam skarelę,
Kuri juk taip greitai nusmunka;
Jaunystė-tai paika galva...
Abiems žiūrėjau į akis,
Dabar keliu Jums meilės tostą.
Prisėskime drauge,
Išgersime už Jūsų laimę,
Bet Tavo akys krypsta ,
Kur vyro akys ir širdis...
Ar Tu matai mane?
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą