Pozavo invalido vežimėlyje sėdinti moteris.Ačiū nepažįstamajai.
Nėra kada eilėraščių rašyti -
Širdis dar liko prie Neries;
Čia teka Po ir Arnas,
Pro akis ir Alpių bokštai švyti,
Ir vynuogynai,
Ir tokie lygūs lygūs
Gelsvi ryžių laukai.
Dar kur ne kur ir palmės,
Apeninų plynaukštės, kalnai...
Ant jų ir vienuolynai -
Mūsų gidės Gabijos draugai.
Vanduo mane iš Lietuvos palydi
Ir gyvenu su juo
Dar tais pačiais jausmais.
Dabar sakysiu: „Myliu“,
Visiems- „Labas rytas“,
Čionai ir mano
Mylimi draugai.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą