Matau tik saulės
Ar mėnulio užtemimą;
Kaip kalnų paukštis
Iškelia sparnus
Ir kyla, kyla, kyla...
Kokie aukšti ir baugūs
Tarpekliuose keliai,
Kur nuo aukštų viršūnių
Upeliukai šniokščia,
Akmenys atskyla.
Nejaugi keteros nelaužia
Tau švelnių sparnų
Ir plunksnos tau nebyra?..
Toli, iš tolimų kraštų
Tik debesėliai atsiyrę
Priglaudžia ištiestus sparnus
Kada pro juos prasklendžia,-
Toks tu atkaklus,
Kad kalnai kelia kepures,
Net sniegas nuo viršūnių byra.
Gal trūksta oro, šilumos
Mažyčiam kalnų paukščiui?
Ir užsimerkusi matau,
Kaip tau galvelė svyra.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą