Apsaugo nuo audrų
Mūsų namų ir sienos,
Ir šiaudų stogai;
Jiems tenka net už du -
Ir aš, ir tu vis slepiamės,
Bet kaip dažnai-po vieną...
Kai duris atdarai,
Ten įsispraudžia vėjas
Ir plėšia net lubas,
Ir netgi stogą plėšia...
O kur mūsų langai?
Langinės jau išblėso,
Nebemadingi stiprūs pamatai
Ir veržiasi vanduo,
Lietus paplauna darželius,
Kur dygo seniau rūtos
Ir laukinės mėtos...
O diemedis prie pamatų
Galėtų prisišlieti,
Jei ne ruduo, paskui žiema
Jo šįmet nepaliestų...
Neatiduosiu nė už ką
Namų, kuriuose tu buvai,-
Jų visada ilgėsiuosi.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą