Tai lyg auksinis kamuolys,-
Jisai šviesus, skaistus,
Kai šviečia saulė.
Bet keičiasi para,
Ateina ir naktis,-
Kasdien taip būna,-
Susigūžia pasaulis.
Tada ateina neviltis,
Kad mėnuo neatstoja saulės;
Jis pavydus, kartais nuožmus,
Nes galynėjasi juk su tamsa,
O kenčia paprastas žmogus,
Kuriam taip reikia saulės.
Sėkmė-balta kumelė,
Ne žirgas jaunas ir eiklus...
Jinai žvaira,
Kur nori, ten ir žiūri;
Jai rūpi tik sėkmė sava...
O mes, ką užsidirbame,
Tik tą ir turime.
Visi, kas dirba,-
Ir ne vien tik sau,-
Sėkmės nelaukia,
O ją kuria.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą