Tu-Ugnies moteris.
Ant savo delno vėl laikau
Gražų lauro vainiką -
Tavo širdies ir rankų
Mažą šaką...
Medžio, kvepiančio erdve
Ir šiluma Italijos kaitrios
Saulutės šypsena.
Joje maža sėklelė,
Kuri ir mano sieloje sudygo,-
Tarsi tavo kely
Tarp minklių,
Paslapčių išsiskleidė,
Naujai ir vėl pražydo,
Kada Tavo didi svajonė išsipildė -
Per ašarą ir kančią,
Galbūt tyra giesme...
Nėra tos nuodėmės,
Kurios Dievas negirdi,
O mes tik klaupiamės,
Žemės vaikai, prieš ją...
Atleisk man,
Tavo žodžio aidui
Likau aš atvira...
Palaiminta-Tu esi Motina,
Savo vaikų mama
Ir jų dalia.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą