Kai linksmintis neturiu laiko,
Imu pieštuką į rankas;
Pasijuntu tada kaip vaikas -
Piešiu tau pasakų sagas.
Daug ko neatmenu,
O gal nenoriu patikėti,
Bet tu turi tikėti -
Juk ne iš piršto
Laužiu detales;
Rinkau ir kroviau lyg į rėtį
Naujas ir vėl naujas...
Galų gale turėjo išbyrėti -
Juk kraštuose plati spraga,
Ko nesakiau-turi tikėti
Ar susikurk jas pats...
Gyvenimą imu įvertinti,
Labiau mylėti,
Kai šluostau ašaras -
Ir tavo, ir savas.
Imk mano ranką ir pieštuką
Ir parašyk savo gyvenimo sagas.
Jei tu visas pamirši,
Kas pastatys tada
Mūsų gyvenimo paminklus?
Kas?
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą