Bet dar labiau bijau
Ir keršto, pykčio,
Kuris tik sielą gena iš namų;
Ir žvėrys susitaiko,
Vienas kitam palaižo
Netgi atviras žaizdas,
Kad tik iš jų
Toliau neištekėtų kraujas -
Skausmo rykštė.
Labai bijau namų,
Kuriuose dega ne žvakelė,
Tiktai aštrūs žvilgsniai,
Kai nėra kampo,
Kur prisėsti tyloje galiu
Ir gerumu kuris neparamstytas.
Ilgiuosi artimų akių -
Jos šviečia, o ne blyksi.
Ar tokį kampą tu turi,
Iš praeities atklydęs?
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą