Daug medžių
Net labai gražių,
Pro kuriuos eidama
Ir nesustoju, nepažvelgiu
Ir vėl toliau einu.
Dažnai sustoju ties kreivu,
Kurio ir šakos,
Šaknys išsiskleidusios
Užstoja kelią,
Bėga pridurmui.
Matau, kad kojos
Tokios šleivos
Ir ima juokas -
Kvatojamės abu...
Dabar tiktai
Ir į save pažvelgus
Iš šono pamatau,
Kokia juokinga
Aš esu.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą