Šungrybiai

Kiškelis nešėsi pintinę grybų,

Dainavo visą kelią,

Kol voveraitę susitiko...

Tokia graži pūstauodegė buvo,

Kad kiškis net amo pritrūko.

Pastatė po liepa krepšelį,

O pasisveikindamas lenkėsi

Ligi pat žemės.

Voverė ant šakos

Gracingai liuoktelėjo,

Vieną tik grybą gribštelėjo

Ir kiškiui net nepadėkojo,

Nusijuokė iš jo dosnumo

– Šie grybai – šuniui...

Nuliūdo kiškis,

Ką darysi,

Kaipgi toms voverėms įtiksi...

Nerado ant takelio

Jis kitokio grybo,

Bet, kur striksėjo,

Daug tokių pridygo...

„Tegu bus šungrybiai, –

Jis pagalvojo, –

O takas taip gražiai atrodo“.