Dar
tokie neseni laikai,
Kada
atrodė,
Kad
muzikantas groja
Tiktai
man vienai,
Varnėnas
suokia,
Čiulba,
ulba ten, prie inkilo,
Medyje,
aukštai,
Man
ir tau,
Visiems
– tik atskirai...
Aš –
žemės paukštis,
Putpelė,
su auskarais ryškiais,
Nežymi
kurapka,
Su
laimės pasaga ant kaklo,
Pagražinta
speigų purslais...
Išmokau
iš upelio
Melodijos
tėkmės,
Kur
supasi žuvelės
Ant
vingiuojančios žolės...
Oi,
kokie neseni laikai.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą