Mūsų
gamta – labai graži visais metų laikais. Išnaudokime kiekvieną
minutę, kad mokiniai matytų tą patį, ką mato mokytojas.
Pasižiūrėkime nors pro langą ir parodykime, koks grožis
kiekvieną dieną, kaip keičiasi spalvos...Tik dailininkas gali taip
nupiešti mišką, lapą, kiekvieną žemės lopinėlį...
Nusivesdavau
ir į miškelį, išsirinkdavo kiekvienas sau patinkantį medį,
apsibrėždavo lanką ir stebėdavo, kas vyksta, nes rudeniop –
tiek dar gyvasties, o pavasarį... Koks spalvų žaismas, kai pro
lapus spindi saulė, kokie šešėliai gula ant medžių kamienų.
Prisirinkdavo
lapų, kankorėžių ir namuose sukurdavo natūralų paveikslą,
paskui aprašydavo.
Lietuvių
kalbos ir literatūros pamokos buvo po dvi greta, todėl užtekdavo
laiko.
Rašiniams
nereikalaudavau jokio plano, tik vieną kartą parodydavau lentoje
schemą, kaip atrodo meninio kūrinio – rašinio ar improvizacijos
kompozicija.
Daug
sukurdavo pasakų, dainų poetų tekstais, atsirasdavo kiekvienoje
klasėje lankančių muzikos mokyklas, grojančių vienu ar kitu
instrumentu. Muzikos mokytojas Juozas Lazauskas užrašydavo gaidas,
harmonizuodavo. Iliustruodavo savo rašinius. Dailės mokytoja Rūta
mielai padėdavo per savo pamokas. Pirmojo darbo nevertindavau, tik
parašydavau, ką galėtų papildyti, paraštėje pažymėdavau, kad
toje eilutėje yra klaida. Kai atnešdavo perrašytą, tada ir
įvertindavau pažymiu.
Leisdavau
patiems, kokią kompoziciją norėtų pasirinkti. Mokinai patys
jaučia, kas jiems labiausiai tinka, kiekvienas yra individas ir
negali iš visų to paties reikalauti.
Kai
išmokdavo literatūriniame kūrinyje rasti detales, paslėptą
mintį, lyrinį nukrypimą, stiliaus savitumus, skatindavau, kad
nusibraižę schemą, pavartotų ir savo miniatiūrose, rašiniuose.
Net
baigiamajame egzamine niekas nerašė planų, juodraštyje nusibraižo
tik schemą, o švarraštyje ir to nereikia.
Per
pamoką suspėdavome pabūti sporto komentatoriais, reporteriais,
knygų platintojais, net Nobelio premijos laureatais.
Vilniuje
– tiek muziejų, kad visų ir neaplankėme. Spaudos rūmuose,
spaustuvėje buvome, Lietuvių kalbos ir literatūros muziejaus
darbuotojoms ir dabar esu dėkinga, kad iš anksto susitarus parodė
rankraštyną, VU bibliotekos lobius.
Geriausius
rašinius prisimenu ir dabar, nors mano mokiniai jau suaugę.
Ona
Baliukienė
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą