Nesugrįžta
vaikai
Tuo
taku, kuriuo vedė motulė, -
Į
bažnyčią, kai šaukė varpai,
Dabar
kryžius ten stovi suklupęs,
Lietaus nupraustas,
Su
pilka sermėga...
Nulingavo
per lauką rugiai,
O jų
vietoje – gubos,
Iškulti
pėduose pasilikę grūdai
Sėja
pamirštą garsą seniai,
Seno
dalgio, trankios kuliamosios,
Lyg į
tėvo įmintą čia pėdą...
Iškratau,
pabarstau
Juos
kiekvieną gelsvėjantį rudenį,
Per
žiemą rišu kaspinais,
Lyg
pražydusią obelį papuošiau,
Kad
sugrįžtų trys broliai,
Tarsi
mano vaikai,
Jų
keliai išsiskyrė ties kryžkele
Vakarą
vėlų,
Tik
ne ten, kur tėvai pažymėjo.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą