Bendravimo
kultūra
Pamoka
yra įtemptas darbo laikas. Mokytojas ir mokiniai jau vakare
pasiruošia, kitos dienos užduotys nėra netikėtos, bet skatina
toliau žengti, kuriami šilti santykiai. Visada pagalvoji: „Juk
jie – mano vaikai“, gal tik kiti mokytojai moko manuosius.
Susipažįstame
rugsėjo pirmąją, visi atsistoja, pasako savo vardą ir pavardę, o
aš stovėdavau visą likusį gyvenimą, net dabar sunku
nusėdėti...Penktoje klasėje, kai pasirenka, kur kas nori sėdėti,
susidarau klasės planą ir iki Naujųjų metų jau žinau visų
vardus ir pomėgius. Niekada nereikalaudavau atsistoti pamokos
pradžioje, nepatinka ir dabar bildesys. Darbas turi būti ramus. Po
pusmečio nebekeldavo ir rankų, nes matai vaiko akis ir žinai, kada
jis jau pasirengęs atsakinėti. Yra žmonių, kurie ir suaugę
nenori prieš auditoriją kalbėti, o klasėje – tuo labiau.
Didelis stresas, jeigu paklaustum nepasiruošusį. Pamokos pradžioje
prieidavo ir pasakydavo, kad šiandien neišmoko pamokos (pamiršo ar
patingo, kažkas atsitiko), neteko, kad pameluotų, neklausdavau per
tą pamoką, o kitą dieną pats atnešdavo sąsiuvinį,
pasisiūlydavo atsakinėti. Toks buvo susitarimas nuo pirmų dienų.
„Ačiū“ pasakydavau kiekvienam, net ir tam, kuris suklydo.
Vyresnėse
klasėse - kiti metodai, visi turėdavo užduotis kitai dienai ir
jautėsi atsakingi už visą grupę, nes sėdėdavo klasėje ratu,
pasirinkdami draugus. Būtų net neįmanoma kilti ir vėl sėstis.
Pertraukų
metu įsijungdavau į mokinių būrį ir išprovokuodavau žaidimą,
šokį...Daug metų pati šokau ir dainavau folkloriniuose
ansambliuose, nebuvo problema ir mokykloje, susirinkdavo penktokų
būrys, vos tilpdavo klasėje repeticijoms. Turėjome ir tautinius
drabužius, eidavome po pamokų į kitas mokyklas, teko ir
specmokykloje ne sykį koncertuoti. Dabar gal jau tokių nėra, o
tada Veliučionių mokykla buvo už miesto ribų. Nebuvo jokių
pašaipų ar kitokių nemalonių įspūdžių.
Lankiau
Vilniaus konservatorijoje kursus, buvo galima stebėti, kaip ruošiami
studentai.
Mokykloje irgi lankė mokytojos folklorinį būrelį, buvo smagu,
užteko laiko ir vakarais susirinkti.
Mokykime
ir mokinius savo pavyzdžiu, tada ir tėvai prisijungia, padeda.
Ona
Baliukienė
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą