Pamokų
paįvairinimui
Kai
pradėjau dirbti mokykloje, buvau priversta ieškoti būdų, kaip
sudominti mokinius, kad skaitytų, įsidėmėtų sunkios rašybos
žodžius.
Pirmas
būdas: ieškoti knygose ar laikraščiuose klaidų ir už 10 surastų
trimestre pakeldavau vienu pažymiu, nes daug dėmesio tada skirdavo
spauda rašybai, sunkoka buvo surasti. Paskui ir parašydavau
penketuką, vėliau – dešimtuką už pamoką. Pasiteisino.
Pamokos
pabaigoje rašydavome lentoje 10 sunkesnės rašybos žodžių, jeigu
parašydavo, gaudavo dešimtuką. Nevertindavau, jeigu suklysta, bet
eidavo kitas mokinys rašyti ir t. t. Niekas nepasakinėdavo, nes
visi norėjo rašyti. Po kelerių metų vienas mokinys, atlikdamas
pas mane praktiką, prisipažino, kad prisimena visus žodžius,
kuriuose kažkada padarė klaidą, netgi draugų klaidas prisimena.
Leisdavau,
kai parašo rašinį, apsikeisti sąsiuviniais ir ieškoti draugo
klaidų, pažymint paraštėje varnele, paskui patikrindavau ir už
pastabumą gaudavo balą prie savo rašinio.
Ir
dabar prisimenu, kaip stropiai visi dirbdavo.
Per
raiškiojo skaitymo pamokas pasirinkdavo patys kūrinius ar ištraukas
ir atsiskaitydavo ne man, o klasei. Vertindavo visi, nes turėjau
padariusi lentelę, į ką reikia atkreipti dėmesį deklamuojant
eilėraštį ar prozos ištrauką. Pamokoje buvau lygi su mokiniais,
tik į žurnalą parašydavau galutinius pažymius. Kasmet, be
ypatingo pasiruošimo, turėdavau ką vežti į konkursus,
dalyvaudavo mokiniai televizijos laidose.
Nepykite
ir dabar, mieli žmonės, jeigu neiškentusi pataisau tekste
pastebėtą klaidą. Pataisau radusi ir „Delfi“ straipsniuose.
Komentarų neskaitau, nes...Oi, gali iš gėdos raudonuoti, kad buvai
prasta mokytoja ar kiti kolegos neišmokė...O gal jiems nusispjauti
į mūsų branginamą kalbą?
Ona
Baliukienė
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą