Drebanti širdis

Gėriuosi saulės dosnumu,

Pasirenku pavėsį,

Pilką akmenėlį,

Ant kurio galiu prisėsti...

Kiekvieną gėlę kalbinu,

Prie tako, pievoje

Ir ant smėlio kalnelio,

Ten – kvepiantys čiobreliai...

Kiekvieną paukštį lydžiu,

Kai skrenda žiemai

Į tolimąjį kelią, –

Gervę ir gulbelę,

Kregždutę mažą,

Kuri penėjo balkone

Savo vaikelį...

Oi, sudreba širdis,

Kai išgirstu,

Baisiausią žodį „karas.“