Prie senų žaizdų prisilietus

Eini mišku, matai medžius,

Senuose – drevės,

Voveraitė vaikus veda,

Varnėnai peri,

Niekas neglaisto,

Moliu netepa,

Nes visos reikalingos

Tam trumpam gyvenimui...

Eini gatve, žiūri į medį, –

Jis vis genimas ir genimas,

Užkliūva net šaka,

Tai rėžiasi į namą,

Kita užstoja langą,

Trečia – šaligatvį,

O šaknys – nusidriekusios,

Neužkliuvęs neperžengsi,

Ir kerta, geni,

O nugenėtų vietoje – žaizda,

Maži medeliai gedi...

Oi, kas užteps žaizdas,

Kurios atsiveria ant visos žemės?