Miško pakrašty

Kai vėtra šakas laužia,

Verkia viršūnėlė,

Styranti, viena jau likusi,

Atauga iš liemens

Liaunos tik atžalos,

Bet jos tos tuštumos

Jau neuždengia,

Nors metai ir geri...

Tik nesakyk, kad medžiai

Per audrą neverkia, –

Nulinksta iki pažemės

Sušlapusi šaka,

Lietaus ją kiaurai permerkia,

Neišsitiesia iki buvusio lygmens...

Pavydi sesei, broliui,

Kurie nejuto vėjo,

Užaugo miško vidury

Ir tebestovi tiesūs, į dangų įsirėmę,

Iš prigimties liauni.

Nukenčia krūmai pakrašty,

Maži ir didesni...

Apsidairyk jau dygdamas,

Kur tu esi.