Rudens dėmės

Ruduo patinka,

Kai niekur neskubėdamas eini

Į tiesų kelią,

Nepralenki laiko,

Girdi, kaip krenta obuoliai,

Kaštonai ant šakų dar laikosi...

Išgliaudau, lyg metus,

Žievė – šiurkšti

Nuo žemės prakaito

Ir dienos dūmų tvaiko,

O viduje – švelnus švelnus

Rytojaus ilgesys...

Išleis daigelį,

Kai žemę pasieks,

Šaknimis atsispirs į laiką.

Skuba tiktai drugys,

Nes jo sparneliuose – dėmė,

Jau gimstant pažymėta,

Šaukia...