Širdis

Kaip mes gyventume

Be savo sielos,

Savo vidurio – širdies,

Be savo giminių,

Gilių istorijos šaknų,

Akių ir savo rankų,

Nuo kurių pakyla paukščiai

Į mėlynąjį aukštį?

Mes gi – ne medžiai,

Kuriems užtenka tik žievės,

Kurią tik šaknys laiko...

Žeme gimtoji,

Tu – mano šaknys,

Mano daigas pirmas,

Su tavimi pakylu

Ir drauge skrendu,

Kada pašaukia dangus

Mylimas.