Ne
tas arti,
Kurį
kasdien matai, –
Didesnis
medis
Užstoja
mažą žolę
Ir
giliausią šaknį,
O dar
giliau – versmė,
Kurios
ir nesimato,
Bet
išteka,
Tarsi
malda,
Prieš
ilgą naktį.
Tu
taip toli,
Kad
negaliu pasiekti,
O
tavo akys seka...
Noriu
šį vakarą
Apsikabinusi
kelius
Priglausti
skruostą
Prie
rasoto lango,
Paglostyti
tau kaklą,
Kaip
ir prieš daugel metų,
Su
tavimi užmigti
Nakčiai.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą