Vakaro pasipasakojimas

Glaudžiu prie širdies jus,

Dar mylinčius, mylėjusius,

Vis mininčius savuosius,

Neseniai išėjusius,

Lyg kenčiančius nuo vėjų...

Oi, vėtros verčia

Net visus medžius,

Kurie šaknis turėjo,

Iš grūdo dygusius,

Šakele skiepytus

Ar įkištus žilvičių

Dar gyvus daigelius,

Kurie gyventi nori

Ir visada norėjo...

Glaudžiu vis prie širdies

Mažuosius vaikelius, –

Jūs – tie daigeliai,

Kuriuos visada mylėjau.