Ramybė
– siauras upeliukas,
Bet
kada gali patvinti
Ir
išsilieti iš krantų,
Kaip
gera vasarą,
Kada
nusenka
Nerimstantis
vanduo,
Gali
ir perbristi,
Numesti
lentą
Į
kitą krantą,
Kur
esi tu...
Galiu
pašaukti vis tave vardu,
Kad
atsilieptų miške aidas,
Sugrįžta
taip su juo
Ramybės
srovės,
Užlieja
dangų
Baltų
debesėlių garbanos...
Oi,
kaip ramu.
Kol
tu esi,
Aš
atsiliepsiu,
Girdėsime
viens kitą,
Nors
šniokštų ir lietus,
Krenta
lašai į žemę,
Po ją
ir vaikštome kartu –
Vienu
lašu.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą