Šienapjūtė
Už
lango nuo ankstyvo ryto burzgia aikštelėje šienapjovė. Motorinė,
ne dalgis, kuri kerta tyliai, tik girdisi : „Čiž čiž“...vienodai
sukant pradalgę. Po ja ir ąsotis vandens su duonos plutomis,
pabaigi ir grįžti, nusišluostai prakaitą, atsigeri ir vėl nuo
pradžių.
Paskirdavo
brigadininkas 60 arų žiemai prisišienauti karvutei, bet tik seilė,
– kaip sakydavo tėtis. Visa kita reikėjo graibytis pakrūmėmis,
neštis rezginėje, nes su arkliu ten neapsisuksi.
Ir
dabar mintyse perbridau Strėlupį, šaltinio vanduo tarsi siekia
nuogas blauzdas iki kelių...
O tą,
geresnį lopinėlį, įveikiau iki pietų. Jaunystė turi jėgų
rankose ir kojose: pasipustai dalgį ir vėl: „ Čiž čiž“...
Sodybų vietoje sodri žolė, smilgas apsiviję vijokliai mirga
mėlynomis akelėmis, kiti geltonai žydi. Kerti ir apie dalgiakotį
vejasi. Nupurtai ir vėl : „Džir džir“...Saulėtą dieną gali
jau vakare į kupetas krauti, kad rasa nepagautų, kitą dieną
išpurtau, palieku iki pietų, vežu, kraunu su šakėmis, o arkliui
pametu, kad pakentėtų ir neitų pats ieškotis. Trukt ir perniek
darbas...
Per
ienas atsispyrusi arkliui už kojos lipu ant vežimo ir guluosi ant
kvepiančio šieno. Arklys pats žino kelią iki pat daržinėlės.
Visi dirvono kvapai susigeria į kūną, sunku net atskirti, kokių
ten vaistažolių būta. Susislėgs klojime ir kiemas kvepės, pienas
tuo pačiu atsiduos...
Viksvas
iš kitų plotelių sukraunu atskirai, kurias šerdavau tik
vakarienei, daug neėdamų stabarų pasitaikydavo, išsirinkdavo
karvutė turėdama laiko, o ryte jos būdavo pakratomos. Deja, iki
pavasario, kad ir kaip taupiai šerdavau, vis tiek pritrūkdavo, o
paskutiniai glėbiai nuo pado atsiduodavo jau ne čiobreliais, bet
pelėsiais. Pienas mažėjo ir mažėjo – šlakelis kibiro dugne...
Troboje
laukė sergantis tėtis, pasiligojusi mama. Kiek to pieno buvo,
turėjo pakakti pusryčiams. Iš fermos grįžusi sesuo nevalgydavo
pieno, sakydavo, kad atsigėrė kolūkio karvių pieno melždama.
Dabar keista, kad tiria pieną, pasterizuoja...
O
tada – tiesiai iš kibiro. Gerdavau su puta, kai padėdavau
seseriai ir niekada nesusirgau.
Gal
tas šienas, kurio taip trūko ir fermoje, kvepėjo, padėjo
išsaugoti sveikatą.
Nedaug
to kiemo ir dabar mūsų miesto aikštelėje, nutilo garsas : „Džir
džir“... ir nuėjo darbininkas. Tik susmulkintas šienas, niekam
nereikalingas, pinsis gniūžtėmis aplink batus ir vedžiojami
šuneliai jį „aplaistys“...
Ona
Baliukienė
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą