Aviečių
kvapą ir skonį pajutau vakar eidama savo gatvele. Ne toks jis buvo,
kaip laukinių,
kurios
augdavo ir nokdavo iškirstuose miškuose ar melioruotų pievų
pagrioviuose. Niekas jų ten nesodina, bet pačios randa, kur
išdygti. Iš tolo kvepia, nereikia net dairytis. Skini saujomis, kol
šleikštu pasidaro. Kitą dieną bėgi su kibiru ir per valandą –
jau pilnas. Tik saugokis širšių lizdo, nes kirs kaip plaktuku į
blauzdą – ilgai prisiminsi...
Troboje
buvo visada šalta, kelias į mokyklą užpustytas, prastas apavas, o
pusnys – iki pažasčių...Dažnai susloguoji, angina. Vienintelis
vaistas – aviečių stabarai, nes uogienei nebuvo cukraus. O dabar
jau cukrų vos ne nuodu laiko, akcizus didins, kad ir uogienės
nevirtum...Teks prisiminti aviečių stabarus, nes jų gali rasti
kiekvienoje pakrūmėje ir žiemą.
Susibraižai
net žiemą palietęs, o vasarą ir dilgėlė įkanda, peršti ir
kitą dieną.
Pavaišino
kaimynas, gėda buvo daug skinti, tik nuo vienos žemiausios šakelės
kelias nusiskyniau ir padėkojau. Kitos kaimynės sodintos, bet užėjo
visą palangę ir žadėjo iškirsti. Prie daugiabučio nebūsi
šeimininkas, nes čia pat – kito žmogaus palangė.
Nusileidau
į slėnį, bet aviečių nei gervuogių – nė kvapo. Sausa vasara
ir iškepino, tik išsidilginau.
Ona
Baliukienė
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą