Juodupė

Kai tau – šešiolika,

Atrodo, amžinai gyvensi,

Kiekvienas žingsnis -

Vis į ryto aušrą.

Ir mokykla tolokai -

Penki kilometrai,

O ir draugai nauji,

Mokyklinė lenta tuščia,-

Kaip Juodupės – upelis,

Iš kurio dabar jau atsigersiu.

Sesuo nepratusi būti viena

Ir mane atviliojo

Į šį tylų kraštą,

Tik tamsaus vario priminė spalva,

Kad ir mano vaikystėje

Tokia srovė teškeno

Prie Anykščių į Šventąją.

Dabar net ir vardų

Klasės draugų nepamenu,

O akyse - tik laidotuvės draugo.

Kaip savo širdies ašarą

Po daugel metų

Į savo žodį įdedu :

Ilsėkis atminty,

Tik tiek ir liko,
Daug kas prarasta.