Ilsėkitės

Galingos giminės žmonių

Sau statė paminklus,

Kol buvo dar gyvi;

Mylėdami savus

Vieni kitų bijojo

Ir dėl sosto kovėsi.

O kas po daug metų žino,

Kokios aistros sruvo

Iš nepasotintų širdžių,

Garbės ištroškusių.

Kapinės ir prie savo dvarų,

Kad niekas mirusiųjų nepaliestų...

Žiūriu į žydrą dangų,

Kur bokštų bokštai.

Ar meilė lankėsi  po šituo kupolu?

Sunku atspėti...

Ilsėkitės.