Ąžuolynas

Jaunutis ąžuolėlis auga -

Nedaug jo lapų, dar nedaug,

Bet didesni, nors ir gležni,

Rausvi kaip jaunų skruostai,

Dėmių nepaliesti...

Paskui tiktai rekrutai

Ir svetimų baudžiauninkai,

Linčiuojami ir nuplakti...

Tarsi perkūnas užsirūstino

Ir žaibas trenkė,

Viršūnę tik nulaužė,

Liko galingos šaknys

Ir amžinai gyva šerdis;

Iš jos vis šakos auga -

Į saulę ir į dangų,

O visa kita – praeitis.

Jau ką prarandame,–

Tai vieną laiką – atmintį,

Kada dar buvome laisvi...

Užaugo ąžuolas prie kelio,

Ataugo jo laisva širdis.