Adamava

Einu nors mintimis tenai,

Kur pirmą kartą

Pamačiau pasaulį,

Gimtųjų vietų neprisimenu,

Tik pasakojo vis mama

Ir seserys, broliai ir tėtis

Ir priminė, kad liktų

Artima ta žemė,

Kurią kojos lietė...

Daug kartų vis norėjau

Nuvykti ten ir pažiūrėti,

Kas liko iš pasaulio,

Kurį galėjau ir ilgiau mylėti...

Oi, koks baisus žodis karas,

Tada ir pokaris,

Tuštėjantys kiemai,

Jau į pavasarį atėję,-

Kaip grūdų rėtis.

Kaip traukia netgi žmonės,

Iš tų pačių vietų...

Tikėsite ar netikėsite -

Tai atminties grūdai,

Į žemę amžinai pasėti.