Absoliučiai laimingas
Juodų stuobrių miškas,
Kuris po gaisro keliasi
Ir mėlyno dangaus fone
Vėl sėjasi ir želia žalias.
Kiekvienas medis auga,
Palaistytas švento vandens
Ir dvigubinasi per metus
Gyvybę giedantys paukšteliai.
Trumpa elegija – spektaklis,
Kai replikos žiūrovą keri
Ir skamba juokas ir daina,
Po to melodija liūdna :
Džiaugsme - vėl netektis,-
Dabar ne stichija žiauri,
O tik pikto žmogaus
Sukurtas žodis“karas“...
Žiūrovai ploja nuoširdžiai,-
Tarytum ošia miškas žalias -
Tai padėka, kad visa epocha
Per trumpą laiką
Pralėkė pro šalį
Ir vėl gyvi miškai,
Išliko gyvas mūsų kaimas.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą